bū

1 bū̃ interj. 1. mū (apie galvijų baubimą): Karvė baubia bū̃! Jnšk. Jauti, jauti, bū̃ bū̃ bū̃! (erzinant) Vvr. 2. vaiko juokinamasis, žadinamasis žodelis: Koks džiaugsmas tas mūs vaikelis – bū bū bū, mažyti P.Cvir. Diedul, bū, bobut, bū, pasikorė nykštukėlis dėl mergelės, dėl uogelės (ps.) Vlk.

◊ neĩ bū̃, neĩ mẽ (bẽ) visiškai nieko (nežino, nesako): Jis nežino nei bū̃, nei mẽ Grž. Nežino nei bū, nei be Sln. Praė[jo] nė bū̃, nė bẽ nesakęs Gs.